SukūrėVilniaus Žėručio

pradinės mokyklos 3c klasės mokinėUrtė Kaminskaitė

2014-11-28

RAMBYNAS

Rambyno regioninis parkas, vienas iš mažiausių Lietuvoje.

Rambynas vadinamas kalnu, tačiau per kelias griūtis, sukeltas Nemuno srovės, didesnė kalno (piliakalnio) dalis pradingo vandenyse, pats Rambynas šiandien suvokiamas kaip tam tikra apaugusi mišku aukštuma.

Rambynas – viena garsiausių pagonybės laikų šventovių, kur mūsų proseneliai garbino savo dievus. Didžiąją dalį senojo Rambyno kalno po keletos griūčių (1835,1878,1928 m.) nusinešė Nemuno srovė. Išlikusios pakilumos aukštis nuo jūros lygio- 46 metrai.

Rambynas – skalvių genties šventvietė, vėliau tapęs lietuvybės puoselėjimo simboliu. Dėl savo iškilios istorijos apipintas legendomis ir padavimais. Nuo Rambyno kalno atsiveria įspūdingi Nemuno vingiai, Mažosios Lietuvos vaizdai su Tilžės ir Ragainės miestų panoramomis (dabar Kaliningrado sritis). Ant Rambyno kalno yra buvęs aukų akmuo, greičiausia, pačios gamtos atridentas.

ISTORIJA Populiarumu ir istorine praeitimi

Rambynas prilygsta svarbiausiems Lietuvos istorijos, gamtos paminklams, tokiems, kaip Gedimino kalnas Vilniuje, Šatrijos kalnas Žemaitijoje ir pan.

Rambyno vardas pirmą kartą paminėtas 1394 m. Kryžiuočių kelio aprašymuose minima, jog prie Rambyno yra šventasis miškas. Rambyno kalnas nuo seno baltams turėjo sakralinę reikšmę. Svarbiausiu šventvietės simboliu buvo aukų akmuo. Nuo tų laikų sklandė kalbos apie garsią Ramigės pilį, stovėjusią ant Rambyno kalno, ir apie nesuskaičiuojamus lobius, pakastus Rambyno kalno papėdėje. Kai kiekvienas žmogus suskaičiuoja laiptų kiekį, skaičius visada skirtingas arba yra pametamas.

LEGENDOS Šventasis kalnas apipintas

legendomis ir padavimais. Pasak jų, šį kalną laimino ir saugojo pats dievas Perkūnas ir deivė Laima.

Pasak legendos, vienas malūnininkas šventąjį akmenį išniekino, todėl dievas Perkūnas net tris kartus yra trenkęs į Rambyną ir jį į Nemuno bangas nugriovęs. Vėliau žmonės patys aukurą pastatė ir šventą ugnį jame puoselėjo. 2011 m. ant kalno pastatytas naujas aukuras. Rambyno kalno aukštis virš jūros lygio yra 46 metrai. Aukščiausioje kalno vietoje yra apžvalgos aikštelė ir laiptai nulipti, o greta įrengti laiptai patogūs užlipti.

LEGENDOSNe viena legenda byloja apie ant Rambyno

kažkada buvusį aukų akmenį. Tačiau visos jos sako, kad „laimė tol nepaliksianti šio krašto, kol akmuo stovės ir kalnas po juo“. O jeigu kokio svetimšalio ranka išdrįs prisiliesti prie šio akmens, prasmegsiąs kalnas Nemuno gelmėse.

Legenda sako, kad vokietis Švarcas iš Bardinų kaimo, ieškodamas savo pastatytiems malūnams girnų, suskaldęs šventąjį aukuro akmenį. Nuo to laiko užkeikimas ėmęs pildytis – kalnas pradėjo smegti į Nemuną. Iš tiesų, 1811 m. akmuo susprogdintas, todėl iki mūsų dienų jis neišliko. Yra žinoma, kad viena jo nuolaužų iki Antrojo pasaulinio karo saugota Karaliaučiaus muziejuje.

Rambyno kalno senasis ,,Aukuras’’

Aukuras – aukojimui ir kitoms kulto apeigoms skirtas akmuo arba žemės kauburys. Jame buvo kūrenama amžinoji ugnis ir aukojamos aukos, apeiginis gėrimas, smilkomos kvapiosios žolės.

Rambyno kalno naujasis ,,Aukuras’’

JONINĖSŠi vieta garsi ir nuo

XIX (19) amžiaus pabaigos švenčiamomis Joninėmis. Tuomet šviesuolių – Vydūno, M. Jankaus - organizuojama šventė buvo ypač pakylėta ir persmelkta vis dar gyva pagoniška dvasia.

JONINĖS

RAMBYNO KALNASNors žmonės

Rambyno kalną įvairiais medžiais apsodino, jis ir toliau tebegriūva, o pavasariais ištvinę Nemuno vandenys kasmet grasina pasiglemžti vis didesnę dalį kalno ir nuplukdyti į marias.

GANDRŲ KOLONIJA Bitėnų pušynėlyje yra garsi

gandrų kolonija: pušyse kompaktiškai išsidėstę 23 baltųjų gandrų lizdai.

Tai didžiausia natūrali šių paukščių kolonija ne tik Lietuvoje, bet ir Rytų Baltijos regione. Toks bendruomeninis gyvenimo būdas gandrams visiškai nebūdingas, tačiau šiame pušyne jie gyvena lyg viena šeima.

GANDRŲ KOLONIJA

Praėjo šimtmečiai nuo tų laikų, kai Rambynas klestėjo kaip senojo lietuvių tikėjimo šventovė. Daug vandens Nemunu nutekėjo, o žmonės vis traukia ir traukia į šį šventą kalną – kas puikiu kraštovaizdžiu pasigėrėti, kas ramybės, o kas dvasios stiprybės pasisemti. Amžiams išliko ta nepaaiškinama ir mistiška Rambyno kalno trauka… Gal pavirtę aukso luitais malūnininko Švarco suskaldyto aukuro akmenys dar ir dabar žadina žmonių vaizduotę, o gal kalno papėdėje augusios šimtametės Laimos liepos atminimas ir skalvių dvasia aplankyti senąją šventvietę traukia?

Ačiū už dėmesį